Zubovų dvaras Šiauliuose

Iš „Graži tu mano“.

Rūmai, esantys Šiauliuose, Aušros alėjoje Nr. 50, šiuo metu yra vienas

Įvertink straipsnį

Įvertinimas: 5 / 5 (24 balsai)

iš seniausių išlikusių pastatų mieste. Jie nesudegė ir nebuvo sugriauti per abu pasaulinius karus.

Rūmai - buvusio stambaus dvaro centras - kartais vadinamas grafų Zubovų Didždvariu. Jie įeina į ištisą dvaro įrenginių kompleksą, kurį anksčiau sudarė ir dabartinis „Šiaulių naujienų" redakcijos bei Šiaulių televizijos pastatas (jis 1944 m. buvo sudegęs, atstatant pristatytas trečias aukštas, dabar šių įstaigų privatizuotas), ir šalia esantis gyvenamasis namelis, ir parkas su Kaštonų alėja, ir ūkiniai pastatai (dabartinio rekonstruoto Šiaulių apygardos teismo pastato pirmasis akmens mūro aukštas ir akmeninės tvoros fragmentai). Į dvaro teritoriją įėjo buvusios Mergaičių gimnazijos (sovietiniais metais - V -oji vidurinė mokykla, dabar – Didždvario gimnazija) rūmai, jie 1944 m. buvo sudegę, atstatyti, pristatyti priestatai. Centriniai Didždvario rūmai statyti tikriausiai per du etapus. Pirmoji dalis - skliautuoti rūsiai, pirmas aukštas, keturių kolonų portikas (taip ir turėjo atrodyti senieji dvaro centro namai) - savo struktūra artimi klasicizmo stiliui ir paplitę to meto Lietuvos dvaruose. Vestibiulis buvo erdvus, su kolonomis, tik po vėlesnių perstatymų (įrengus laiptus) teliko viena kolona, o kitos dvi tapo sienų dalimis. Kairiajame sparne yra buvę kiti įvijiniai metaliniai laiptai, jungę visus tris aukštus. Galima spėti, kad rūmai statyti XVIII amžiaus pabaigoje karališkosios Šiaulių ekonomijos valdytojo A. Tyzenhauzo iniciatyva išplanavus miestą pagal klasicizmo principus. Tikriausiai jie buvo pastatyti vietoje turėjusių čia būti senų galbūt medinių dvaro pastatų. Antrasis ir trečiasis aukštai buvo pristatyti, panaudojant visai kitas statybines medžiagas ir techniką. Tai padaryta irgi gana seniai, galbūt XVIII - XIX amžių sandūroje. Klasicizmo stiliumi buvo pastatyti ir propilėjinio tipo įvažiavimo vartai į dvarą, stovėję Aušros alėjos ir Dvaro gatvės sankryžoje, tarp Lietuvos banko ir administracinio pastato.

Rūmų išplėtimas sietinas su grafo Platono Zubovo veikla, pradėjus jam valdyti Šiaulių ekonomijos dvarus XVIII a. pabaigoje. Grafų palikuonio architekto daktaro Vladimiro Zubovo teigimu jau apie 1875 metus rūmai turėję dabartinę išvaizdą. Apie dvarvietės senumą liudija ir jį supęs parkas. Į dvarą vedęs įvažiavimas nuo senojo Kuršėnų kelio (dabar - Vilniaus gatvė), įėjus jam į miesto sistemą, jau mūsų amžiaus pradžioje pradėtas vadinti Kaštonų alėja.

Senieji kaštonai apie 1940-uosius metus išdžiūvo nuo senatvės. Tie, kur ir dabar puikiai žaliuoja, talkininkaujant moksleiviams, naujai pasodinti 1946-1947 metais.

Per ilgus metus rūmuose susikaupė daug knygų, gausus archyvas. 1902 m. buvo atidaryta biblioteka visuomenei su skaityklos ir abonemento skyriais. Ji įsikūrė antrajame aukšte. 1904 m. Varšuvoje išspausdintas sisteminis bibliotekos katalogas. 1914 m. biblioteka ir archyvas, tarp jų ir Šiaulių ekonomijos dokumentai, buvo evakuoti į Rusijos gilumą ir dingo.

Prieš I - ąjį Pasaulinį karą dalyje rūmų buvo įrengti gyvenamieji kambariai. 1920 m. parkas ir rūmai atiteko miestui, rūmuose įsikūrė Mokytojų seminarija, kuri veikė iki 1949 - ųjų metų. Praūžus II - ajam Pasauliniam karui, labai nuniokotame parke rūmai tebestovėjo nesugriauti. 1944 m. rudenį čia pradėjo darbą Mokytojų seminarija, Berniukų, Mergaičių ir Suaugusiųjų gimnazijos. Dirbama trimis ir net keturiomis pamainomis, menkai tebuvo pakūrenama, moksleiviams patiems tekdavo pasigaminti kuro miške. Čia buvo rengiami saviveikliniai koncertai, moksleivių spektakliai (S. Čiurlionienės „Kuprotas oželis", rež. R Pinkauskaitė, 1946 m.).

Palaipsniui gimnazijoms išsikėlus kitur, rūmuose liko Mokytojų seminarija, nuo 1949 m. reorganizuota į pedagoginę mokyklą. Apie du dešimtmečius čia dirbo ir Medicinos mokykla. Šiaulių Mokytojų instituto bazėje 1954 m. įkūrus pedagoginį institutą, jam buvo paskirta dalis pirmojo aukšto patalpų. 1958 m. čia buvo įrengta viena piešimo auditorija, kurioje piešimo buvo mokomi pradinių klasių, ikimokyklinio auklėjimo ir defektologijos specialybių studentai. 1967 m. institute steigiama piešimo, braižybos ir darbų mokytojų specialybė, palaipsniui plečiamas piešimo disciplinų skaičius. Taip visi rūmai atiteko šios specialybės studentams ir administracijai. Šiuo metu rūmuose yra Dailės fakulteto dekanatas, Piešimo ir Tapybos katedros.

Su Pedagoginio instituto Dailės fakulteto veikla prasidėjo naujas rūmų etapas. Rūmų interjeruose gausu studentų kūrinių, daugiausia diplominių darbų. Iš jų ypač pažymėtini grifonai prie įėjimo į rūmus. Tai 1978 m. diplomantas V. Tallat - Kelpša juos iš betono išliejo ir apkalė metalu (vad. - doc. D. Lukoševičius). Panašios dekoratyvinės skulptūros yra stovėjusios ir anksčiau, tačiau jas pagrobė vokiečiai I -ojo Pasaulinio karo metu.

{{

1975 - 1976 metais buvo atliktas kapitalinis rūmų remontas, išgriautos krosnys, įvestas centrinis šildymas, pakeisti langai ir durys, įgiję kiek kitokį architektūrinį braižą.

1993 metais buvo pradėti nauji rūmų tyrinėjimai (darbus vykdė Vilniaus restauracinės dirbtuvės).

Šiuo metu rūmuose veikia Šiaulių universiteto menų fakultetas. Buvę Zubovų rūmai tebetarnauja mokslui ir menui. Jie mums brangūs savo praeitimi ir dabartimi.

Literatūra:

Rimkus, Vytenis. Rūmai miesto parke. // Zubovai ir Lietuva. – Šiauliai, 1995, P. 9-11

Senieji Šiauliai atvirukuose 1902-1944. Katalogas. – Šiauliai, 2006

Semaškaitė, Ingrida. Dvarai. Spindesys ir skurdas.– V., 2008, P. 152-153

Parengė Audronė Baškienė